Trys veiklios, energingos ir atsidavusios savo šeimoms bei sugalvotam projektui moterys iš Ukmergės. Susipažinkite – komunikacijos specialistė Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė, psichologė Jurgita Vasiliauskienė ir projekto pašnekoves įamžinanti fotografė Ingrida Pociūtė. Moterų trijulė kantriai, su profesiniu atsidėjimu skleidžia žinią apie moterį ir moteriškumą, apie vis dar vyraujančius visuomenėje ydingus įsitikinimus, kuriuos reikia keisti.
„Moteriški pašnekesiai“ – spausdinamų interviu projektas, kur vietos randa visos temos, kuriomis ne itin patogu ir lengva kalbėti, tačiau būtina: alkoholizmas, seksualinis priekabiavimas, narkotikai, vaikų globa, abortai, motinystė, lygios teisės, smurtas artimoje aplinkoje. „Juk statistika rodo, kad smurtą artimoje aplinkoje daugiausia patiria moterys – smurtauja apie 80 proc.vyrų ir 20 proc. moterų”, – sako Skaistė. Skaistė yra projekto siela. Baigusi filologiją, dirbdama įvairiuose darbuose tapo ir žurnaliste, o būdama motinystės atostogose ėmėsi išklausyti ir užrašyti moterų istorijas, kurios spausdinamos Ukmergės laikraštyje „Gimtoji žemė“. Debiutiniam projekto pokalbiui pašnekovės ji toli neieškojo – pakvietė savo brolienę Jurgitą Vasiliauskienę, kuri Ukmergėje dirba psichologe. Taip viskas ir prasidėjo. Pavasarį prasidėjęs straipsnių ciklas per tris mėnesius išpureno dirvą ne tik Ukmergėje – moterys kalbinamos ir jų istorijos spausdinamos vietinėje spaudoje Anykščiuose, Jonavoje, netrukus planuojama vykti į Uteną, Molėtus. Apie „Moteriškus pašnekesius“ 15min pakalbino visą komandą, kuri svečiavosi redakcijoje.
– Jurgita, jūsų istorija buvo pirmoji. Kodėl nusprendėte prabilti?
– Ukmergė – mažas miestas, nieko nenuslėpsi, visi apie visus juk viską žino. Esu įsitikinusi, kad dalinimasis, atvirumas skatina atvirumą. Per asmeninę patirtį atsiranda daugiau atjautos tą patį patyrusioms moterims. Lietuvoje daugiau akcentuojamas fizinis smurtas, tačiau yra ir seksualinio, ir psichologinio, tačiau moterims, patiriančioms šių rūšių smurtą, dar gana sunku gauti pagalbos. Tačiau kai kalbame apie smurtą prieš moteris, nederėtų pamiršti ir smurtaujančių vyrų. Ne tik moterims, bet ir jiems reikia pagalbos. Ją pasiūlyti yra labai sudėtinga, bet tai viena pusė. Kita – jie dar turi tą pagalbą priimti. Pati kaip psichologė dirbu su tokiais smurtaujančiais vyrais pagal ilgalaikę (6 mėn.) elgesio keitimo pogramą: kartą per savaitę po dvi valandas jie ateina pas mus (dirbame poroje su lektoriumi vyru – aut.) tam, kad mokytųsi elgtis kitaip.
– Kokio tai tipo vyrai?
– Tokie, kaip ir mes visi. Kai žiūri į juos be vertinimo, o su tikėjimu, kad jeigu jie žinotų, kad buvo galima kitaip pasielgti, jauti, kad jie nebūtų taip pasielgę. Tie vyrai dažniausiai neturi elgesio modelio, kuris pasufleruotų kitaip elgtis. Kai jie smurtauja prieš savo moterį ar vaikus, primeta savo taisykles – trokšta, kad šie elgtųsi taip, kaip nori būtent jie.
– Ar lengva vyrams parodyti kitokio elgesio alternatyvą?
– Kai jie išblaivėja – taip. Dažniausiai smurto proveržius išprovokuoja alkoholis. Dar vienas paradoksas – institucijoms lengviau prasiskverbti į asocialias šeimas, joms kažką pasakyti, įspėti, tačiau kaip pasiekti tą visuomenės sluoksnį, kuris intelektualesnis, su aukštesnėmis pajamonis, kur smurtas rafinuotesnis ir jį slėpti pasitelkiami visai kitokie būdai? Tai irgi didžiulė problema. Moterys tokiose šeimose apskritai nedrįsta atsiverti, gali metų metus slėpti patiriamą emocinį, psichologinį, fizinį smurtą. Mūsų organizuojama stovykla „Joninės kitaip“ skiriama būtent tokioms moterims.
– Kokios būsenos dažniausiai būna moterys, atėjusios į jūsų kabinetą ieškoti pagalbos?
– Bendri bruožai būtų tokie – jos netiki, kad joms kažkas gali padėti, savimi nepasitiki, kad joms pavyks pakeisti gyvenimą. Taip pat paminėčiau jų patiriamą didelį gėdos ir kaltės jausmą. Jos būna įsitikinusios, kad yra pačios kaltos, jog taip nutiko – kad vyras prieš jas smurtavo. Mes turime itin jautrių istorijų.
– Skaiste, kaip jūs randate raktą į moterų širdį? Kaip jos atsiveria? Juk kalbėti apie jausmus, motinystę, patirtą prievartą, girtaujančius tėvus yra sudėtinga. Taip judinamas nervas, prisliečiama prie skaudulių.
– Taip. Mūsų projektas „Moteriški pašnekesiai“ kalba ne tik apie smurtą. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, jų klausytis ir užrašyti istorijas. Dar prieš porą metų mano galvoje sukosi mintis užsukti tokį prpjektą, bet tada galvojau: kas čia jau išdrįs atsiverti tokia jautria tema ir dalintis viešai? Tačiau šie metai buvo lūžio metai. Matyt, reikėjo pribręsti, surasti formą ir tinkamai pateikti tas istorijas, kad surezonuotų ir kitų moterų viduje. Išsigryninus idėją viskas ir pajudėjo. Norėjome, kad istorijas lydėtų profesionalios vienos stilistikos fotografijos. Taip prie mūsų prisijungė Ingrida, kuri fotografuoja pokalbyje dalyvaujančias moteris. Dabar jau tvirtai žinome, kad po istorijų publikavimo, metų pabaigoje, surengsime keliaujančią parodą, o artimiausias projekto „kūdikis“ – per šias Jonines rengiama stovykla nuo smurto nukentėjusioms moterims.
Per tris mėnesius Ukmergės laikraštyje išspausdinta 13 moterų istorijų, 6 moterys surastos ir pakalbintos Anykščiuose, startuota su istorijomis ir Jonavoje. Ieškosime pašnekovių ir kituose miestuose – tekstai bus spausdinami regioninėje spaudoje. Juk kai skaitai žmogaus, gyvenančio šalia interviu, tai ir poveikis kitas – juk rašoma apie kaimynus, apie vietinius. Tada galimybė išspręsti savas problemas atrodo įtikimesnė, nes matai pavyzdžių iš pažįstamos artimos aplinkos. Būtent todėl važinėjame po miestus ir kalbiname bei spausdiname tekstus ten. Tikslas – ne tik pakalbinti moteris, bet ir skleisti žinią kitoms, kad jos yra ne vienos, kad smurtą patiria ir visuomenėje žinomos moterys, kad galima sulaukti realios pagalbos, jei tik neužsisklendi, ieškai ir kreipiesi. Visos situacijos išsprendžiamos – svarbiausia yra žengti tą pirmąjį žingsnį.
– Kaip surandate norinčių kalbėti moterų?
– Visais kanalais – per pažįstamus, centrus, kreipiamės į miestelėnus. Džiugiausia tai, kad moterys mumis pasitiki.
– Jūsų stiprybė, manyčiau, ta, jog esate viena darni komanda.
– Tikriausiai. Tos, kurios pasiryžta kalbėti, jau būna pribrendusios, dar pasikalba su psichologe, paskui aš kalbuosi su jomis, o Ingrida mus fotografuoja.
– Ingrida, ką pastebi jūsų skvarbios akys? Kaip moterys būna nusiteikusios fotosesijai?
– Turbūt mes išties gerai komandoje viena kitą pajautusios, nes neiškyla jokių sunkumų. Matau, kaip Skaistė moka jas nuteikti pokalbiui, kaip moterys ja pasitiki – tai išduoda jų kūno kalba: būna atsipalaidavusios, kojos pakreiptos į Skaistės pusę, o tai rodo pasitikėjimą žmogumi, norą atsiverti ir artumą. Geram portretui tai labai svarbu. Fotografijos simboliu, savotišku leitmotyvu, jau tapo du balti puodeliai – Skaistė paruošia arbatos pašnekovei ir sau. Tai kuria jaukumą, tyrumą, tą moteriškos draugystės atmosferą, kurią ir stengiuosi užfiksuoti.
Man natūralumas, tikrumas labai svarbu. Juk ir moterys čia atsiveria, kalbasi nuoširdžiai apie tai, kas joms rūpi, skauda, kas yra intymu, jautru. Paskui dar fotografuoju pačią pašnekovę. Stengiuosi ją įamžinti skirtingose vietose, suteikiu galimybę iš daugybės kadrų išsirinkti jai labiausiai patikusį. Smurtas nėra tokia jau tolima tema. Yra jo matyta vaikystėje, mokykloje, vėliau suaugusiųjų aplinkoje. Tačiau man tai nedaro įtakos atskleidžiant moters portretą. Tos moterys, kurios kalba ir fotografuojasi, nėra baikščios, su kaltės jausmu ar užguitos, o nusprendusios atsiverti moterys, kurios tas stadijas link išlaisvėjimo jau būna išgyvenusios. Todėl dirbti su jomis ypatingo priėjimo nereikia. Jos jau nebe aukos, o tvirtos moterys, galinčios kitoms patarti, kaip išeiti iš sudėtingos situacijos.
– Kaip manote, ko moterys pasigenda, jei nesikreipia pagalbos, kenčia smurtą?
Jurgita: Manau, moteriškos bendrystės – moterims yra labai svarbu būti kartu ir kalbėtis ta pačia kalba. Palaikydamos viena kitą mes galime padėti, nukreipti tinkama linkme.
Skaistė: Pastebiu, kad labai dažnai pasitaiko atvejų, jog moterys savo skausmo nepasidalija net su pačiais artimiausiais žmonėmis, nepasakoja savo problemų. Nežinia, kas trukdo – gal gėda, o gal baimės jausmas, kad liks neišgirstos? Joms labai labai reikia palaikymo – ne apie institucijas, kurios gali suteikti pagalbą, kalbu, o apie artimus šeimos narius, gimines, draugus. Moters nepasitikėjimas savimi bei visuomene tuo metu būna didžiulis. Smurtą patiriančios moterys labai trokšta, kad jas suprastų, jų nepasmerktų, nekaltintų. O dažnai, kai jos atsiveria, išgirsta: “Esi pati kalta.” Tai dar labiau verčia gūžtis ir nespręsti situacijos. Tad labai svarbus pirmas žingsnis – jis yra pats sunkiausias. Kai moteris žengia, atsiveria ir randa atjautą bei supratimą, tada gali jau daryti kitus žingsnius. Todėl bendraujant su smurtą patiriančia moterimi svarbu jos nekaltinti, negėdinti ir nedalyti ultimatyvių patarimų.
Jurgita: Manau kad skyrybos yra pats blogiausias dalykas, kuris gali nutikti porai. Tos moterys, kurios kalbėjo apie smurtą, tas situacijas jau išsprendusios, tačiau yra tokių, kurios sprendžia ir lieka gyventi su smurtautoju, su tuo pačiu vyru. Ir tai nėra lindimas liūtui į nasrus. Kitokio elgesio galima išmokti. Smurto nebelieka, kai poroje abu – tiek vyras, tiek moteris – išmoksta elgtis kitaip. Tai labai sudėtinga, bet įmanoma. Todėl ir smurtautojui turi būti teikiama pagalba.
Ukmergė yra miestas-pradininkas dėl darbo su smurtautojais. Miesto savivaldybės įgyvendinama smurtinio elgesio keitimo programa – tai iš tiesų gera iniciatyva. Tačiau vyrai čia ne savanoriai – jie ateina į programą, nes taip būna paskyręs teismas. Per pusmetį – 24 susitikimai, pasirašomas pasižadėjimas 18 mėnesių negerti alkoholio. Tai veikia, paskui tą naują bendravimo modelį jie parsineša į šeimą. Nes kas nutinka dažnai šeimoje, jei nė vienas nesikeičia? Smurto ratas. Moteris patiria smurtą, bet tiki, kad vyras pasikeis, todėl nesiskiria. O smurtaujančiam vyrui vėl yra į ką nukreipti savo destrukcinį elgesį. Kai keičiasi vienas iš partnerių, būtinai turi keistis ir antras. Tai suvokus galima išsaugoti santuoką. Keistis niekada nevėlu – turėjome programoje ir 75-erių vyrą, kuris keitė savo elgesį dėl smurto artimoje aplinkoje. Juk jei kažkada žmonės suėjo į krūvą, jie kalbėjo panašia, bendra kalba. Todėl vėl reikia jiems sutarti ir prisiminti tą juos jungiančią kalbą. Ne mums vertinti, kaip jei susikalba, svarbu, kad jiems tai veiktų.
– Kaip tas projektas jus pakeitė?
Jurgita: Mes jau anksčiau buvome pažįstamos, o Skaistė dar ir mano moša. Ingrida atliko praktiką mokykloje, kurioje dirbu. Nuo to laiko tapo drauge bei mano neįgalaus sūnaus padėjėja.
Skaistė: Manau, ir pačios nesitikėjome, kad viskas išsirutulios į tokį didelį dalyką. Manėme, bus keli interviu, ir daugiau niekas nenorės kalbėti.
Jurgita Skaistei: Aš tau juk sakiau, kad čia viskas lengvai nesibaigs (šypsosi).
– O kaip ta stovyklos idėja?
Jurgita: Dalį finansavimo stovyklai suteikė Ukmergės savivaldybė. Stovykla bus nematoma nei visuomenei, nei žiniasklaidai, nes joje bus moterų, kurios ir šiuo metu patiria smurtą artimoje aplinkoje. Joms pasiūlysime įvairiapusišką programą: bus vedamos praktikos, padėsiančios išlaisvinti užgniaužtus jausmus, taip pat meno terapija, grožio procedūros.
– Kaip minėjote, metų gale dar surengsite ir keliaujančią parodą.
Ingrida: Taip. Dauguma socialinių reklamų apie smurtą prieš moteris yra kraupios – moteris su mėlynėmis, praskelta lūpa. Mes nusprendėme eiti kita linkme, koncentruotis į šviesiąją, pozityviąją pusę. Fotografijomis norime atskleisti moters trapumą, švelnumą ir stiprybę, taip pat parodyti, iš kur moteris semiasi tos stiprybės, pabrėžti jos fiziologiją.
Skaistė: Tų pokalbių metu stengiamės parodyti, kad nėra viskas vien juoda, kad yra ir šviesos niūriose istorijose. Kartais reikia postūmio, kad įvyktų lūžis, kad moteris pasirinktų tą šviesiąją gyvenimo pusę. Ji tikrai yra – tik reikia, kad moteris tuo patikėtų. Nebūtina laukti postūmio ar iniciatyvos iš valdžios, visuomenės, bendruomenių, mes patys galime būti tie mažyčiai pokyčiai, kurie kuria šviesesnę ir gražesnę būtį. O bene svarbiausias pokytis – palaikymas ir bendrystė.
