Kokias dažniausias tėvų klaidas pastebite praktikoje?
Pirmosios pamokos apie šeimą, jos funkcionavimą gaunamos ankstyvojoje vaikystėje. Jau tuomet mokomės būti suaugusiais ir tėvais. Jei vaikas auga disfunkcinėje šeimoje, jis dažniausiai sako sau, jog niekada taip nesielgs, jo šeima bus kitokia, tačiau ne visada pavyksta tai įgyvendinti. Visai nenorint ir nesitikint išnyra paveldėti ar išmokti elgesio modeliai.
Kad ir kaip besistengtume, kad ir kaip siektume būti tobulais tėvais, tai yra neįmanoma. Tobulumo siekis yra nuolatinis procesas. Vaikai visada turės vienokių ar kitokių priekaištų tėvams, kaip ir dabartiniai suaugusieji turi ką pasakyti savo tėvams, prisimena, kaip netinkamai jie pasielgė.
Dabartiniame laikmetyje stebiu du kraštutinumus. Tėvai reiškia ypatingai daug perdėto dėmesio, rūpesčio, kai dar nespėjus pargriūti jau gaudo vaiką, taip neleidžiant pačiam susitvarkyti su savo problemomis, kurias jis yra pajėgus išspręsti. Kitas kraštutinumas – įsitikinimas, jog vaikai užauga ir neauginami, kad svarbiausia, jog atžalos turėtų ką pavalgyti ir kuo apsirengti, tačiau nepatenkinami jų emociniai poreikiai. Susidūrus su problemomis, jos paliekamos spręsti kitiems žmonėms. Bet tai, ką gali sukurti tėvai, negali atlikti joks specialistas, net pats kvalifikuočiausias.
Kaip labai stengiantis būti gerais tėvais nepersistengti? Juk siekis būti tobulais ir baimė klysti labai sekina…
Šiais laikais labai ryškus siekis būti kuo geresniais tėvais. Vis daugiau jaunų tėvų lanko įvairiausiais paskaitas, mokymus, kad galėtų gyventi kartu su savo vaikais „teisingai, nepriekaištingai“. Kur yra ribos, kaip pajausti, kad jau nuklydau nuo savo tikrojo „aš“, pamečiau save, atsidaviau tėvystei nebematydamas kitų savo socialinių vaidmenų? Kiekvienas turi pajausti asmeniškai, kas yra jo ir apie jį. Žinoma, kad baimė suklysti, akcentavimasis ir atsidavimas nevertinant, gali sukelti ilgalaikių pasekmių: tai ir tokio paties atsidavimo tikėjimasis iš paaugusių vaikų, partnerio atitolimas, draugų praradimas, „teisingos“ savo nuomonės primetinėjimas aplinkai, ko pasėkoje gali nukentėti ne tik psichinė, bet ir fizinė sveikata.
Visada prisiminkime, kad vaikas – tai jau kitas žmogus ir tik jis pats žino, kaip yra geriausia. Mes, tėvai, galime pagelbėti, būti ramsčiu, bet jokiu būdu nenugyvensime vaiko gyvenimo. Jis gyvens pats taip, kaip mokės. Reikėtų priimti neišvengiamą faktą, jog vaikas turės priekaištų, bus kažkuo nepatenkintas, net jei jam atiduosime visą širdį ir savo gyvenimą. Žmogus yra besiformuojanti būtybė, todėl, kas atrodo neteisinga 3 metų vaikui ar paaugliui, atrodo visai teisinga, kai yra 25 –eri ar 30 metų, kai jau patys augina savo vaikus.
Nepraraskime savęs, būkime įdomūs sau, turėkime pomėgių, lūkesčių, svajonių, tada būsime įdomūs ir savo vaikams. Jie matys pavyzdį ir patys taip elgsis. Juk ugdo ne kalbos, o tikras, natūralus, nesumeluotas gyvenimas.
