Priklausomybė – šis žodis dažnokai minimas. Diskutuojame svarstome, liūdime kai ji paliečia pačius
artimiausius asmenis ar net patį save. Ir tikrai turime pripažinti, kad priklausomų asmenų rasime bene
kiekvienoje šeimoje, o jei pavyko to išvengti artimiausioje šeimoje, pasižvalgius po tolimesnius gimines
atrasime žalingai vartojančių asmenų. Todėl teigti, kad priklausomybė neliečia, neskaudina negalim nei
vienas Lietuvos gyventojas.
Dar 1948 metų psichiatrijos vadovėlyje yra pažymėta, kad girtuokliai „nenormalūs žmonės“ arba kitaip
„apsigimę psichopatai“ . Ir sunku pasakyti, kam iš tikrųjų – filosofui Senekai, Aristoteliui ar gydytojui
Hipokratui priklauso posakis „girtumas – tai savanoriškas pamišimas“ . Taigi nuo senų senovės yra
gilinamasi į priklausomybes kaip į žalingą, sukeliantį dideliausias problemas reiškinį.
Psichologai yra išskyrę, kokių savybių turintys žmonės dažniausia įklimpsta į priklausomybės spąstus. Tai
asmenys turintys dažną baimės jausmą, nesugebantys užmegzti su kitais brandžių santykių, negebantys
valdyti stiprių jausmų, (iš ko kyla impulsyvi elgsena), stipriai išreikštas jausmingumas, kuris gali būti
pastebimas su fiziniais pojūčiais (įtampa), dažna depresyvi nuotaika. Ir kai žmogus taip jaučiasi, o aplinkoje
mato ir žino, kad kiti žmonės taip nesijaučia, ieško įvairiausių būdų, kaip palengvinti šiuos nekomfortiškus
pojūčius. Todėl priklausomybė dažniausiai kyla iš nepasitenkinimo savimi bei gyvenimu, iš kaltės ar net
gėdos, kartais neapykantos sau.
Tenka pastebėti, kad neteko sutikti nei vieno žmogaus, kuris teigtų,- aš tikslingai, sistemingai siekiau ir
norėjau tapti priklausomu, – taip tikrai nebūna. Kiekvienas vartojantis žmogus gyvena kančioje. Kiek kartų
sau pasižada daugiau negersiu, nebekankinsiu savo šeimos ir artimųjų, tačiau ir vėl palūžta. Ir jei patys esam
bandę kažko atsisakyti, pradėti elgtis kitaip nuo pirmadienio, gimtadienio ar Naujųjų metų, žinom kaip
sunku laikytis pažado ir nusistatymo.
Kenčiančiam žmogui nusprendus keistis, pradėti gyventi kitaip, tam prireikia laiko ir pastangų, dažniausia ir
specialistų pagalbos. Priklausomybė tai nėra vieno žmogaus problema, tai visos šeimos, o netgi, galima
sakyti, ir visų žmonių, esančių šalia priklausomo žmogaus, problema, Taigi, nepakaks keistis tik nuo
tiesioginės priklausomybės kenčiančiam žmogui, norint pasiekti teigiamų rezultatų, turi keistis visa aplinka.
Labai svarbu atiduoti atsakomybę už savo gyvenimą pačiam priklausomam žmogui, o artimiesiems labiau
rūpintis savimi.
