Gyvename pasikeitimų laikotarpiu, o, bet, tačiau, kada buvo kitaip?
Vieni pokyčiai keičia kitus. Ir taip vyksta per amžių amžius. Kai jau nusprendžiame, kad galėsime atsipūsti, kad galėsime ramiai gyventi ir vėl kažkas atsitinka, jei ne asmeniniame gyvenime, tai artimoje aplinkoje, gimtojoje šalyje ar pasaulyje. Galim kontroliuoti tik labai nedaug ką. Juk net ir labai norėdami, negalime pasakyti ar uždrausti savo sūnums ir dukroms susirasti, mums atrodo netinkamus draugus, kaimynei gimdyti vaikus, kurie bėgioja virš mūsų galvų, tarnybų darbuotojams susirgti ar atostogauti. Taip jau yra.
O ką galim? Galim rūpintis savo fizine ir psichine sveikata. Būti nehiperbolizuojant ir kuo labiau įsižeminusiai pajausti savo ribas.
Suvokti, kad net vaikščiodami slidžiu paviršiumi galim išsilaikyti ant kojų, o gal net išmokti čiuožti.
Galim pavalgyti, pasikalbėti su savo artimaisiais, draugais, kolegom. Galim pakelti galvą į dangų ir išvysti grįžtančius paukščius, šviečiančią saulę, medžių viršūnes, žvaigždes, o gal apniukusią ir tamsią naktį. Galim išgirsti ūžiantį vėją, čiulbantį paukštį, kalbantį žmogų, grojančią muziką. Galim paliesti akmenį, pačiupinėti savo plaukus, paglostyti apšerkšnijusį langą, galim užuosti kvepiantį maistą ar praeinančio žmogaus kvepalus, galim pajusti burnoje esantį skonį, jis savas ir tik mūsų, kiekvieno kitoks ir labai asmeniškas.
Viskas yra laikina. Laikinas gyvenimas, per kurį galim kuo daugiau patirti, ir laikinas Ukrainoje vykstantis karas, per kurį norim kuo mažiau patirti.
Pastovus tik kitimas.
Būti ir mokėti jaustis stabiliu savo vidiniame pasaulyje yra vertybė, kurią susikuriame patys. Kai priimi sprendimą, kad aš išliksiu, aš gyvensiu, nors ir kas vyktų aplinkui gyvenimas įgauna kitokią vertę.
Vertybės yra pamatai ant kurių galim statytis savo gyvenimus. Gyvenkim, džiaukimės mažais ir dideliais stebuklais, ir verkime, kai byra ašaros.
