Tamsiuoju metų laiku dažnas paskęstame renginių šurmulyje, besitęsiančiame visą gruodį.
Tarsi besisukančioje karuselėje galva svaigsta nuo reginių ir garsų, o vakarėlių metu spaudžiamas
ne visada nuoširdžias šypsenas bendroms fotografijoms su darbdaviais, kolegomis, menkai
pažįstamais vaikų grupės ar klasės draugų tėvais, pakeičia nuovargis. Įtemptas švenčių grafikas
verčia skubėti, kelia stresą, nerimaujame, ar viską spėsime laiku, ar viskas pavyks taip, kaip
planuota. Todėl paprastą nuovargį ima lydėti slogi nuotaika, susierzinimas, pyktis, net depresija.
Kyla noras atsiriboti, o tuo pačiu kankina vienatvė, nes bėgdami per renginius, nebeatrandame laiko
ir energijos kasdieniniam pokalbiui su pačiais artimiausiais. Tokiam, kurio metu įsiklausai ir
išgirsti, kuo tavo mylimas žmogus gyvena, kas jį džiugina, dėl ko jam skauda, kas kelia
susirūpinimą. Emocijos užgniaužiamos, pasišnekučiavimai nukeliami neribotam laikui. Vaikai,
vyrai ir žmonos, nesulakdami supratimo šeimoje, ima jo ieškoti kitur, o pasirenkami būdai – ne
visada pozityvūs. O juk tas dėmesys bei buvimas kartu ir yra svarbiausia. Tai, kas palaiko mus ir
apsaugo nuo blogų minčių ir veiksmų. Tad šis straipsnis ne apie tai, kaip kuo daugiau suspėti,
besiruošiant šventėms, o apie tai, kaip tamsiuoju metu laikotarpiu sustoti, įsiklausyti į save ir savo
mylimuosius. Apie socialiai (ne)priimtinas emocijas, kurias nustumdami į šalį, iššaukiame
pasekmes. Kokios tos emocijos, kodėl jos kyla, kaip su jomis elgtis ir kuo gali baigtis savo vidaus
nepaisymas kalbamės su psichologe Jurgita VASILIAUSKIENE.
Jurgita VASILIAUSKIENĖ konsultuoja vaikus ir suaugusius, veda seminarus visoje Lietuvoje. Ne
kartą lankėsi Zarasuose, Utenoje, Anykščiuose. Ji dirba su smurto artimoje aplinkoje, alkoholizmo,
bandymo žudytis problemomis susiduriančiais asmenimis.
Kodėl vienas emocijas išreiškiame labiau, o kitas slopiname ir net vengiame apie jas kalbėti?
Ar galima emocijas suskirstyti į socialiai priimtinas ir nepriimtinas?
Visos emocijos žmogui yra reikalingos, tačiau visuomenė yra suformavusi normas, dėl kurių tam
tikros emocijos tampa socialiai nepriimtinomis. Todėl jos slepiamos.
Iš ko kyla tas emocijų priskyrimas nepriimtinoms, nerodytinoms?
Dabar labai skatinamas pozityvus mąstymas, nes pozityviai mąstantis žmogus, viską priimantis su
džiaugsmu, neparodantis savo išgyvenimų, – patogesnis kitiems, deja, tik ne sau pačiam.
Kokios tos visuomenėje nepriimtinos emocijos?
Nepriimtina rodyti skausmą, todėl jis užgniaužiamas, išgyvenamas vienatvėje. Dažnas laikomasi
nuostatos – „Kaip bebūtų blogai, šypsokis“.
Pyktis – viena iš nekomfortiškiausių emocijų. Tačiau ir pyktis yra reikalinga emocija, nes be jos
žmogus neskatinamas veikti. Ši emocija yra nepatogi, kai išreikšta netinkamai.
Agresija. Visuomenėje galvojama, kad ji nereikalinga, bet tada negalėtume prasimaitinti. Šiais
laikais berniukai mokomi būti moteriškais, tačiau evoliuciškai jie susiformavę kaip medžiotojai,
kurie gina, saugo ir maitina šeimą, kas net ir dabartinėje visuomenėje nepavyksta be kovos. O tam,
kad kovotum, reikalingas agresyvumas.
Nerimas – dar viena nepriimtina emocija. Tai jausmas, kuris verčia rūpintis, kas bus. Nerimaujame
dėl ateities, nors jos negalime nei numatyti, nei pakeisti. Todėl geriau gyventi čia ir dabar.
Nepriimtinas, nepatogus ir labai nekomfortiškas yra kaltės jausmas, kuris dažniausiai kyla
permąstant tai, kas nutiko, kaltė kankina dėl to, kas buvo. Bet praeities pakeiti irgi negalime. Todėl
dar kartą grįžtame prie buvimo čia ir dabar.
Nerimas gali peraugti į baimę. Baimė – visų slogiausia emocija.
Baimių yra skirtingu. Prigimtinės baimės, įgytos, neracionalios, abstrakčios…
Kiekvienas žmogus kažko bijo, bet šiuolaikinėje visuomenėje nuolat turi apsimesti, kad esi drąsus.
Nesaugu parodyti, kad bijai, ypač paauglių tarpe. Baimės jausmas reikalingas, kol jis neperauga į
fobiją. Jeigu nebūtų baimės, nebijotume šokti iš septinto aukšto ar daryti dar beprotiškesnių dalykų,
dėl kurių žūtume. Prigimtinės baimės, kaip mirties baimė, yra susiformavusios evoliuciškai.
Dauguma kitų baimių taip pat susijusios su savisauga, tai yra, su mirties baime. Dėl to vieni bijome
vorų, kiti gyvačių, nes pasąmonė kužda, kad šie gyviai gali būti pavojingi gyvybei.
Neracionalios, neapibrėžtos baimės kyla iš socialinio nerimo arba dėl ligų. Kiekvienas žmogus ir
atvejis yra kitoks, todėl priežasčių negalima absoliutinti. Kai kurios neapibrėžtos baimės gali rodyti
demensiją ar sutrikimą, kaip pavyzdžiui autizmas. Autistiškų bruožų turintis žmogus tiesiog
nemoka išreikšti, ko jis bijo, o aplinkiniai nesupranta.
Įgytas baimes galime transformuoti ir su laiku pakeisti kitais jausmais.
Kaip tai padaryti? Kaip įveikti savo baimes?
Tam padėtų sąmoningas minčių kontroliavimas, galvojimas: „aš įveiksiu“, „nieko blogo neatsitiks“,
ypač padeda, kai žmogus gali prisiminti tai, kas kelia teigiamas emocijas iš savo patirties ir kai
sulaukia palaikymo, padrąsinimo iš kitų. Pavyzdžiui, žmogus bijo kalbėti viešai, nes pirmą kartą
kažkas nepavyko. Viešo kalbėjimo baimė įveikiame per bandymus ir padrąsinimus. Su laiku
pastebi, kad pavyksta vis geriau ir neigiamos emocijos silpnėja.
Arba žmogus bijo skristi lėktuvu, nes pirmojo skrydžio metu turėjo nemalonių patirčių. Kiekvieną
kartą prieš skrydį pravartu prisiminti, kad vis tik nieko blogo nenutiko, ir galvoti, kad nuskridus
laukia susitikimas su įdomiais žmonėmis. Ir su kiekvienu skrydžiu ta baimė, tikėtina, kad gali
mažėti.
Ar džiaugsmas, susižavėjimas, kitos teigiamos emocijos taip pat gali būti nepriimtinos?
Neįgalieji labai mėgsta reikšti teigiamas emocijas. Tačiau rodyti per didelį džiaugsmą, daugelio
manymu, nenormalu. Tad kartais ir džiaugsmas ar susižavėjimas gali būti socialiai nepriimtini, kai
tai parodoma labai atvirai ir intensyviai.
Kodėl slopinti emocijas nėra gerai?
To pasakoje kyla įvairios problemos – nepritapimas visuomenėje, psichosomatiniai sutrikimai kūne,
kaip galvos ar nugaros skausmai, bei kitos. Užslėptos emocijos prasiveržia nekontroliuojamais
dalykais. Kai nuolat sau sakai – „Nejausk“, emocijos, neturėdamos kur dėtis, nusėda kūne ir
pasireiškia ligomis, kaip depresija ar kitomis.
Kartais atsitinka taip, kad sunkių išgyvenimų turintys žmonės labai ilgai sau kartoja: „Nejausk“, kol
tas pirmines emocijas nuslopina visiškai. Ateina toks laikas, kada tam, kad pajaustų, pradeda save
žaloti, nes reikalingi jau aštresni pojūčiai.
Ką daryti su tom socialiai nepriimtinom emocijom? Parodyti negalime, nes keliame
nepatogumų kitiems, uždaryti savyje taip pat negerai, nes tada kenkiame sau. Kaip su jomis
elgtis?
Kuo labiau stengiesi būti patogus aplinkiniams, tuo nepatogesnis esi sau, o žmogus gimsta ir miršta
vienas, todėl reikia mylėti ir puoselėti save. Turime leisti sau jausti ir reikšti jausmus niekam
nekenkiant. Jokiu būdu nenuryti savo emocijų, nes tuomet atsiranda skrandžio opos ar augliai.
Reikia mokintis išreikšti emocijas kitiems žmonėms priimtinais būdais. Pavyzdžiui, pykti galima
išreikšti nežalojant aplinkos – užsiimant fizine veikla, kuri leidžia išsikrauti: skaldant malkas,
garsiai šaukiant miške.
Baimę, kaip jau minėjau, galima transformuoti, o pradėti transformaciją reiktų nuo pažinties su
baimėmis.
Taip su visomis emocijomis, jeigu jų neuždarome, bet randame tinkamą būda jas paleisti.
Ar užgniaužtos emocijos – tai priežastis, kodėl žmonės žaloja save ir net ryžtasi savižudybei?
Tai viena iš priežasčių. Savižudiškos mintys dažnu atveju kyla iš vienišumo. Kad žmogus pasiryžtų
pats sunaikinti savo prigimtinę teisę gyventi, jis labai ilgą laiką turi būti vienas kančioje. Žmogus
žudosi, kai nebegali jos pakelti.
Savižudiškos mintys ir bandymai nėra psichinė liga, kaip buvo manoma sovietmečiu, o greičiau
nematymas išeities, nežinojimas, kaip spręsti savo problemas. Dėl vieno dalyko nesižudoma.
Paprastai būna visa puokštė problemų. Kai žmogus imasi spręsti vieną problemą, išlenda kita, ir
pradeda atrodyti, kad nebėra išeities.
Kodėl žmonės jaučiasi vieniši?
Todėl, kad dabartiniame skubančiame pasaulyje nepabūna su savimi. Kita vertus, dabartiniai
žmonės labiau yra užsiakcentavę į save, konkuruoja su kitais, siekdami būti geresni.
Nebendrauti negali, nes bendrystė yra viena iš savęs pateikimo formų. Net vienuoliai, kurie gyvena
atsiskyrę, turi kartas nuo karto su kuo nors pabendrauti.
Kalbame apie suaugusius, kurie jau sąmoningi ir gali kontroliuoti savo elgesį. O kaip yra su
vaikais, jaunuoliais?
Vaikai nepatogūs tėvams, mokytojams, kai sako savo nuomonę. Reikalaujama elgtis pagarbiai,
pagal taisykles, o tuo pačiu norima, kad vaikai imtųsi iniciatyvos, būtų kūrybiški. Tad vaikai jau
nuo mažumės mokomi slopinti savo emocijas ir mintis.
O kai vaikas tampa suaugusiu staiga jam sakoma: „Tu jau suaugęs ir privalai mokėti pats priimti
sprendimus“. Iš kur jam mokėti, jeigu iki tol namuose ir mokykloje buvo reikalaujama elgtis pagal
suaugusiųjų primetamus reikalavimus ir negalėjai pasakyti savo minčių. Ta staiga užklupusi
atsakomybė sukelia įvairias emocijas.
Ar galėtumėte iš savo darbo praktikos pasakyti, kas dažniau žaloja save – suaugusieji, ar
vaikai, paaugliai?
Statistikos pateikti negaliu, bet konsultuodama klientus pastebiu, kad daug dažniau save žaloja
jaunimas. Savęs žalojimas gali būti tiesioginis arba netiesioginis, kada vartojamas alkoholis,
energetiniai ir kitos medžiagos, kenkiančios sveikatai. Savižala vyksta tuomet, kai žmogus supranta,
kad sau kenkia, bet vis tiek tai daro. Suaugę save žaloja rečiau.
Dar esu pastebėjusi, kad žmonės iš pradžių kreipiasi dėl visai kitų problemų ir tik ilgiau bendraujant
dažnas prisipažįsta, kad bandė vienaip ar kitaip save žaloti.
Ar gali būti taip, kad jaunimas dažniau save žaloja dėl to, kad jaučia dėmesio stoką?
Net jeigu tai dėmesio norėjimas, turime stabdyti tokius veiksmus. Dėmesio stoka irgi atsiranda dėl
konkrečių priežasčių – galbūt tėvai per daug dirba ir neturi laiko pabendrauti, arba dar blogiau, gal
namuose geriama arba smurtaujama.
Paauglystėje svarbiausia priklausyti bendraamžių ratui. Kai yra atstūmimas ar patyčios, jaunam
žmogui taip pat gali kilti slogių minčių.
Ar gali save žaloti ir visai maži vaikai?
Taip, ne tik žaloja. Ir visai maži vaikai kartais turi savižudiškų minčių. Dažniausiai tai vyksta dėl
tėvų konfliktų, kuriuos vaikai nuolat mato ir girdi. Kai mažas vaikas muša save, jis sako – aš sau
nepatinku, aš esu negeras. Dėl ko jis tai sako, priežasčių reikia ieškoti tėvų ir vaikų santykiuose.
Jeigu mergaitei trūksta tėčio dėmesio arba berniukui mamos, taip gali pasireikšti Elektros bei Edipo
kompleksai. Vaikai išgyvena amžiaus tarpsnius, kuriuos žymi krizės. Tai sunkūs laikotarpiai ir taip
pat gali pasireikšti įvairiai. Labai svarbus etapas – brendimas.
Kodėl save žaloja senyvo amžiaus žmonės?
Grįžčiau prie vienišumo. Vyresniame amžiuje tenka susidurti su ligomis ir kančia, tiek savo, tiek
artimųjų. Slaugyti artimą išties yra sunku. Labai dažnai pamirštame, kad ta pati liga ir kančia gali
dvasinti bei taurinti žmogų.
Vyresni žmonės nenori būti „našta“, nes nesuvokia, kad ir nepatogume gali būti palaimos jausmas.
Juk žmogus yra ne tik kūnas, bet ir siela.
Kaip turi elgtis artimieji, aplinkiniai, pastebėję, kad su pažįstamu žmogumi kažkas ne taip
arba jeigu turi įtarimų, kad jis bandė žalotis?
Į kiekvieną savižalos veiksmą turime labai rimtai reaguoti, kad tai nesikartotų, nes bekartojant
veiksmų amplitudė didėja, kol vieną kartą žmogus neapskaičiuoja, nenumato, kokia bus pasekmė ir
iš tiesų išeina iš šio pasaulio.
Tačiau turime įvertinti, jog aplinkiniai nesame specialistai, todėl pastebėjus bet kokius savižalos
ženklus ar kad žmogui kyla suicidinių minčių, būtina kreiptis pagalbos. Dabar kone kiekviename
rajone yra institucijos, teikiančios kompleksines paslaugas šeimai. Jose dirba psichologai,
savižudybių konsultantai, kurie padeda tiek tam asmeniui, kuris turi ketinimų žudytis, tiek jo
artimiesiems, tiek žmonėms išgyvenantiems artimojo netektį.
Žinoma, jeigu žmogus jau krizinėje situacijoje, labai svarbu tuo momentu nepalikti jo vieno, būti
šalia jo, kalbėtis, palydėti pas specialistą. Jeigu yra krizė, žmogus nusižudo per 24 valandas. Jeigu
jūsų akivaizdoje bando žudytis, būtina skambinti 112 ir kviesti pagalbą. Bet jokiu būdu neprisiimti
atsakomybės sau už kito gyvybės išgelbėjimą, tai turi daryti specialistai.
Kaip gyventi su tuo jausmu, kai sau gyvybę atima artimas žmogus?
Svarbu suprasti ir įsisąmoninti, kad šalia esantys negali būti kalti. Tai to žmogau apsisprendimas.
Niekas dėl kitų nesiryžta mirti, toks sprendimas priimamas dėl savęs, dėl savo kančios.
Aplinkiniams svarbu žinoti atpažinimo ženklus ir padrąsinti kreiptis į specialistus.
Kokie jie, tie ženklai?
Tai ne vien konkretus savęs žalojimas. Jeigu žmogus kalba apie savižudybes, jeigu domisi arba
juokauja savižudybių tema, tai jau signalas. Nei vienas iš šio pasaulio nepasitraukia visiškai niekam
neprasitaręs, tiesiog reikia išgirsti, kai žmogus apie tai pradeda kalbėti. Net jeigu kalba apsvaigęs.
Ypač dažnas atvejis, kad nekreipiama dėmesio į girto žmogaus šnekas, o jis iš tiesų nusižudo.
Turintys minčių apie pasitraukimą iš šio pasaulio žmonės staiga atiduoda visas skolas, grąžina
skolintus daiktus, suformuoja testamentą arba gyvybės draudimą.
Ženklu gali būti ir tai, kai suaugęs žmogus ima neatsakingai vairuoti, nepagrįstai rizikuoti,
nebesidomi savo veikla, nebenori bendrauti su draugais.
Jeigu žmogui sutrinka miegas ir apetitas, ilgai besitęsiantis nuovargis taip pat gali privesti žmogų
iki savižudybės.
Sakėte, kad reikia kalbėtis – kaip rasti reikalingus žodžius?
Nereikia bijoti tiesiai paklausti – ar tu galvoji apie savižudybę? Minties žudytis tikrai nepakišime, o
nuo tiesaus kalbėjimo žmogui palengvėja. Jis pasijunta geriau, kad pagaliau atsirado žmogus,
kuriam gali pasakyti.
Tikrai verta ir reikia pasakyti, kad esi matomas, girdimas, mylimas, kad man svarbu, kaip tu
jautiesi. Reikia padrąsinti žmogų ir palaikyti.
Mes galime išklausyti žmogų, bet ne išspręsti jo problemas. Galime motyvuoti patį spręsti savo
problemas. Kai atsiranda ryžto daryti žingsnius, žmogus stiprėja kaip asmenybė, atsiranda tikėjimas
savimi, kad gali, mintys ir jausmai transformuojasi.
