Atostogos – svarbi mūsų gyvenimo dalis. Vis dėlto šiuolaikinėje skubančioje visuomenėje tampa populiaru kuo daugiau padaryti, net per atostogas derinant poilsį su darbu arba net atostogas atidedant neribotam laikui. Tačiau ar tai gerai? Kuo gali baigtis nuolatinė veikla be atostogų, kalbamės su psichologe, psichologijos studijos „Laimės namai“ įkūrėja Jurgita VASILIAUSKIENE.
– Ar žmogui reikalingos atostogos?
– Žmogui atostogos yra būtinos. Nors šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje vis daugiau žmonių galvoja, kad kuo daugiau jie dirba, tuo jie yra reikalingesni ir vertesni, pailsėti yra svarbu. Tik pailsėjęs žmogus dirba tikrai efektyviai ir kokybiškai. Kai dirbama be poilsio, žmogus tampa išsiblaškęs, neatidus, pradeda daryti daugiau klaidų, ir dėl to atsiranda įtampa.
– Kaip dažnai ir kiek ilgai patartumėte atostogauti?
– Darbo kodekse yra nurodyta, kad bent kartą per metus žmogus turi turėti keturiolikos dienų nepertraukiamas atostogas. Manau, kad šis reikalavimas yra pagrįstas. Tačiau yra įvairiausių niuansų. Kuo sudėtingesnį darbą žmogus atlieka, kuo labiau į jį įsitraukia, tuo ilgesnių atostogų jam reikia. Tuo labiau, kad atostogos neprasideda su pirmąja jų diena. Yra adaptaciniai laikotarpiai: kai išeiname atostogauti ir prieš grįžtant į darbą. Jei atostogų trukmė – dvi savaitės, tai tikro poilsio – penkios dienos.
– Kuo pasireiškia adaptacija?
– Adaptaciniu laikotarpiu keičiasi gyvenimo ritmas: žmogus negali atsipalaiduoti, keliasi įprastu laiku, dar tebegalvoja apie darbą, jaučia atsakomybę tikrinti darbo el. paštą ar skambučius. Prieš grįždamas į darbą, vis daugiau galvoja, ką darys, kokie bus pokyčiai, kokių naujų dalykų imsis. Tai jau stresinės situacijos.
– Tuomet kaip yra su vienos ar dviejų dienų atostogomis?
– Tokios atostogos nėra poilsis. Jos dažniausiai imamos darbiniams, šeimos, sveikatos ar kitiems asmeniniams reikalams tvarkyti. Yra posakis, kad po poilsio reikia poilsio, ypač jei toks darbingas poilsis yra savaitgalio.
– Kas nutinka, kai žmogus nepailsi, neturi atostogų?
– Paprastai žmogus pasidaro dirglus, netolerantiškas namų reikalams ir artimųjų elgesiui – ima kelti balsą, jam trukdo vaikų triukšmas. Pasidaro nebeįdomios veiklos, nesusijusios su darbu. Dažnu atveju nuolat darbais užsiėmęs žmogus to pats nepastebi ir kalti būna kiti, nors iš tiesų – tai poilsio trūkumas. Rimtesnė pasekmė – atsiranda perdegimo sindromas, kurio gydymas trunka dvigubai ilgiau nei tas laikas, per kurį susergama. Gali prasidėti ir kitų sutrikimų ar pasireikšti juos lydinčių simptomų.
– O kas būna, kai poilsio periodas užsitęsia pernelyg ilgai?
– Poilsio per daug nebūna. Ilsėtis reikia tiek, kol žmogus pailsi. Jei žmogui nepakanka maksimalaus darbo kodekse nustatyto atostogų laikotarpio, vadinasi, jis tuo metu išties yra pervargęs ir ilsėtis reikia daugiau.
– O kaip yra su tais, kurie apskritai neina į darbą – gyvena iš pašalpų ar išlaikomi kitų asmenų, nors patys nelabai rūpinasi ir namų buitimi?
– Tai jau nebe atostogos, o gyvenimo būdas.
– Kokios atostogos yra kokybiškos?
– Kiekvienam labai skirtingai. Vieniems labai kokybiškos – pasyvios, kitiems – aktyvios atostogos. Dar kiti nori derinti aktyvų ir pasyvų poilsį.
– O kas geriau – aktyvus poilsis ar pasyvus? Koks turi būti santykis tarp aktyvaus ir pasyvaus poilsio?
– Nėra nei geriau, nei blogiau, tai priklauso nuo žmogaus temperamento, jo gyvenimo būdo. Vienas svajoja per atostogas ravėti daržą, kitas – vykti į kelionę. Vieniems gulėjimas pajūryje yra poilsis, kitiems – kančia. Atostogas reikėtų susiplanuoti taip, kad jos nekeltų streso. Tik nedaugeliui žmonių tinka paskutinės minutės kelionės arba nežinojimas, ką jis veiks. Planavimas leidžia ir susitvarkyti reikalus, ir pailsėti, ir pasilikti laiko apmąstymams, pasirengti grįžti į darbą. Kai atostogos planuojamos, trumpėja adaptacinis laikotarpis. Juolab kad visi turi kokių nors įsipareigojimų, kad ir rūpesčių, kur palikti augintinį ar kas palaistys gėles.
– Kokios yra aktyvaus poilsio formos?
– Kelionės, kopimas į kalnus, pažintinių objektų lankymas, sportas, žygiai, piligrimystė, vandens pramogos, turistavimas gamtoje, darbas sode ar darže bei kitos.
– Koks poilsis yra pasyvus?
– Miegas, gulinėjimas, filmų žiūrėjimas, knygų skaitymas, ilsėjimasis viešbučiuose, kur viskas įskaičiuota, deginimasis.
– Ar reikėtų sunerimti, jei žmogus renkasi tik pasyvų poilsį? Ar tai gali būti depresijos ar kokios kitos ligos ženklas?
– Manau, kad ne. Matyt, tam žmogui taip ilsėtis yra patogu. Jeigu žmogus visus metus dirba sunkų fizinį darbą, jam kaip tik labiau tinka pasyvus poilsis. Nors dažniausiai žmogus tiek darbą, tiek poilsį renkasi pagal savo temperamentą, pagal tai, kas tinka jo asmenybei.
– Ar žmogui, kad pailsėtų, reikalinga vienatvė?
– Vienam vienatvė ir yra tikrasis poilsis, nes jis nemano, kad vienatvė yra vienišumas. Kitam vienatvė yra nepakeliama. Kitas net ir būryje gali jaustis vienišas. Ilsėtis galima ir vienam.
– Ką vienatvė suteikia?
– Kiekvienam žmogui labai skirtingai ir visi aplinkiniai turi gerbti tokį žmogaus pasirinkimą. Vadinasi, jam taip yra gerai.
– Ar poilsiui reikalinga kompanija? Ką tai duoda žmogui?
– Dažnu atveju mes vis tiek suprantame, kad ilsėtis drauge su kitais yra smagiau nei vienam. Arba turime įsipareigojimų ilsėtis su šeima, kai norime kurti ir savo vaikams perduoti šeimos tradicijas. Atostogos su draugais ar bendraminčiais, jeigu požiūris į poilsį ir lūkesčiai sutampa, – puiku. Problemų gali kilti tada, kai drauge nusprendžia ilsėtis gretutinės kartos – suaugę vaikai su savo tėvais. Paprasčiau sutarti seneliams su anūkais. Apskritai, renkantis poilsį su didesniu šeimos ratu nei tik patys artimiausi, turi būti išsiaiškinti kiekvieno lūkesčiai, nes jei vienas norės lankyti objektus, o kitas – gulėti ant jūros kranto, kils įtampos ir tuomet nepailsima. Tada nei vieni, nei kiti nepatenkina lūkesčių, nes visada tenka derintis, ypač kai nesusitarta iš anksto. Tokių atostogų metu gali kilti pykčių ir tai netgi gali lemti bendravimo pertrūkius.
– O kaip rasti kompromisą, kai lūkesčiai nesutampa tarp artimiausių?
– Net ir toje pačioje šeimoje, jeigu vyro ir žmonos atostogų interesai ir lūkesčiai yra skirtingi, kompromisai bendrų atostogų neišgelbės, nes nė viena pusė nebus patenkinta savo poilsiu. Tokiems žmonėms geriausia atostogauti atskirai. Lietuvoje kompromisas laikomas tinkamu būdu ir dažnai jo griebiamasi, tačiau kompromiso metu visos pusės lieka nuskriaustos. Todėl planuoti atostogas reikia bendradarbiaujant. Galima abiem skristi į Egiptą, bet vienas gali keliauti, kitas – ilsėtis viešbutyje. Arba kartu iškylauti Lietuvoje prie ežero: vienas mėgausis nardymu, o kitas ilgai miegos ir valgys pietus lovoje.
– Daug žmonių per karantiną dirbo mažiau. Ar šį karantino laikotarpį galime laikyti atostogomis? Ar tos atostogos buvo visavertės?
– Karantino laikotarpio atostogomis tikrai negalime laikyti. Tas, kas dirbo nuotoliniu būdu, darbus privalėjo atlikti. Jeigu kam jų ir buvo mažiau, tas vis tiek susidūrė su nekomfortiškais jausmais, kad per mažai dirba, kad galbūt taps nebereikalingas darbdaviui visai, o tokie išgyvenimai kėlė dar didesnę įtampą. Be to, reikėjo prisitaikyti prie būtinybės dirbti nuotoliniu būdu, išmokti naudotis programomis, keisti darbo metodus. Vaikų priežiūra irgi nėra atostogos. O kas karantino metu pasiėmė dalines atostogas – tai jų pasirinkimas, bet greičiausiai ėmė jas jausdami, kad negalės visavertiškai atlikti darbų, arba buvo priversti darbdavio.
– Su dirbančiais asmenimis viskas aišku. O kaip yra su namų šeimininkėmis arba tėčiais, prižiūrinčiais vaikus, asmenimis, kurie nedirba, nes namuose slaugo sergantį ligonį, pensininkais, neįgaliaisiais? Ar šioms asmenų grupėms irgi reikia atostogų?
– Žinoma, tikrai reikalingos atostogos ir jiems. Todėl Lietuvoje kuriasi atokvėpio tarnybos – jos teiks paslaugą, kurios metus slaugos reikalingas žmogus bus prižiūrimas, o slaugantieji galės ilsėtis. Faktas tas, kad kiekvienai žmonių grupei reikalingos atostogos, kitaip atsiranda įtampa. Buitis irgi yra darbas. Tad vaikus prižiūrintiems tėvams ar pensininkams irgi reikia atotrūkio nuo buities.
– Kokios atostogos turėtų būti?
– Niekas kitas negali nuspręsti, kokios turi būti atostogos – tai žmogaus pasirinkimas. Vieniems yra gerai pakeisti vietą ar veiklos būdą, jei tik yra noras. Kitiems būna gera ir saugu likti toje pačioje vietoje.
– Ar buvimas namuose, nėjimas į oficialų darbą savaime prilygsta atostogoms?
– Priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Kartais žmonės pasirenka per atostogas pasidaryti remontą – ir tai yra jų atostogos. Taip visiškai persijungiama į kitą veiklą nei oficialaus darbo metu.
– Ar atostogos reikalingos vaikams, kurie ir taip tik žaidžia, valgo ir ilsisi, daugiau nieko neveikia?
– Atostogos vaikams irgi būtinos. Ėjimas į darželį vaikui yra darbas. Darželyje yra struktūra, nurodymai, ką jis tam tikru metu turi ar gali veikti. Vaikai taip pat yra asmenybės, turi poreikių: nori pakeisti erdvę ar veiklą į kitokią nei ta, kuria užsiima visus metus, pamatyti kitas vietas. Ypač neteisinga, kai tėvai ilsisi, o vaikus vis tiek veda į darželį.
– Ar reikia tėvams pailsėti nuo vaikų ir vaikams nuo tėvų? Kokiame amžiuje vaikams atsiskirti nuo tėvų trumpam laikui jau yra pakankamai saugu? Koks tas atsiskyrimo laikotarpis ne per ilgas?
– Reikėjimo nėra, yra noras. Vieni nori, kiti ne. Kada ir kiek ilgai saugu atsiskirti, priklauso nuo vaiko socialumo. Paskutinių pradinių klasių mokiniai jau galėtų vieni važiuoti į stovyklas. Ikimokykliniame amžiuje nerekomenduočiau, saugiau būtų stovyklauti su tėvais. Aštuonerių-devynerių metų vaikams atsiranda poreikis plėsti ryšius, iki tol maži vaikai tokio poreikio paprastai dar neturi.
– O kaip tradiciškai atostogaujate jūs pati?
– Man labiausiai patinka pažintinės atostogos – keliauti po Lietuvą ir užsienio šalis, pamatyti naujus objektus, atrasti vietas, kur patirčiau dvasinį pasitenkinimą ir tobulėčiau kaip asmenybė. Tradiciškai atostogas leidžiame kartu su šeima. Linkę keliauti, nors esame bandę ir pasyviai atostogauti. Tačiau kai nusprendžiame pagulėti, po dviejų dienų visi pasidarome suirzę ir pikti.
– Ar šiemet tradicija nesikeis? Kokios jūsų atostogos šiemet?
– Kadangi šiemet yra sudėtinga keliauti į kitas šalis, į kurias mes paprastai vykstame kemperiu, tai pasirinkome keliones po Lietuvą ir kitas Pabaltijo šalis. Pasirodo, yra tiek daug neatrastų objektų, o mūsų Lietuva – labai graži.
