Kiekviena diena prasideda kova. Kova, kad galėtum gyventi, kad galėtum būti ir išbūti. Kauno miesto kamerinio teatro monospektakis „Žana” rezonuoja su šiandiena.
Mažame, lanksčiame aktorės (Gintarė Šmigelskytė) kūne stebiu kiekvieną jauną moterį, kuri patiria savo,,kitoniškumą“. Būti stipria asmenybe yra dažno žmogaus siekiamybė, bet ar lengva tokia būti. Kiek vidinių demonų gyvena, kiek nepateisintų vilčių ir ne tik kitų primestų, bet kažkur giliai ir savų, slypinčių už išorinio grožio.
Žiūrėdama spektaklį jaučiau kūnu kiekvieną merginos griuvimą kaip smurtinį aktą, pralaimėjimą prieš stiprius vyrus; mamos balsą kaip suvokimą, kad pasirinkdama (arba priimdama jai duotą Dievo),,kitoniškumą“, moteris turi atsisakyti ir atsisveikinti su savimi patogia visuomenei nebūsiu nei žmona, nei mama, šeiminykščiai neturės palikuonių. Tąsos nėra. Yra skausmas, atsiskyrimas.
Patiriamas tėvo smurtas, o po jo, patyriminiškai, bet kieno kito mušimas yra nebe toks skaudus. Jei muša, kontroliuoja ir nepasitiki tas, kuris turi saugoti ir ginti, visus kitus smūgius mergina, moteris, žmogus nuvertina kaip neskausmingus ar tiesiog savaime suprantamus.
Žana išgyvena paskutines valandas prieš mirtį, galvoje vis prasukdama prisiminimus. Tuo laiku prisiminimai yra realiausias gyvenimas, kurį gali patirti. iškankinsi ir susideginsi. Ji daugiau nieko neturi, neturi ką pasiūlyti, tik save nuogą, prisidengdama veidą pilkais drabužiais, kurie nebeturi atspalvių, tik niūrią pilkumą. Seksualus ir lankstus kūnas yra vienintelis dalykas, ką galima pasiūlyti, kad pasibaigtų kančia.
Tai moters, taip niekada ir nepatyrusios meilės, išgyvenimai. Iš jos nuolat reikalaujama, visi turi pretenzijų, nori sukurti žmogų pagal savo įsivaizduojamą paveikslą, o ji pati taip ir nežino, ką reiškia būti mylima. Tas balsas – jis globoja ir atrodo toks tikras, galimai netgi mylintis, vienintelis dalykas, į ką galima atsiremti ir kuo patikėti.
Vienišumas. Gali vadovauti minioms, bet vidiniams balsams, kurie gyvena kartu kiekvieną dieną, vadovauti negali. Kiek bejėgystės. Kaip sutvarkyti chaosą, kad net paskutinę valandą galėtum priimti save tokią, kokia esi? Kaip surasti vidinės jėgos ir pažiūrėti žmonėms į akis, o ne į matomus, kažkur esančius ir įsivaizduojamus vaizdinius. Būti čia, kartu su salėje sėdinčiais ir stebinčiais agoniją. Gali atiduoti save visą, paaukoti savo kūną, ypač jautriai ir seksualiai apnuogintą, juk daugiau nieko neturi, Gyvename visuomenėje, kurio tik save. Esi viena, kitokia, nesuprasta. Ar gali kažkas pasigailėti, atsitraukti? Vienaip ar kitaip būsi paaukota ir jei ne aplinkiniai sudegins tave ant laužo, tai pati save iškankinsi ir sudeginsi.
Salėje sėdintys žmonės bejėgiai. Jie neišgelbės nuo liepsnų, nors su kai kuriais ir buvo užmegztas akių kontaktas. Kitiems pasisekę labiau, į juos nepasižiūrėjo, tai kaip ir nepaprašė pagalbos. O kaip tie, kuriuos pamatė, į juos kreipėsi, mezgė ryšį? Kuo jie gali padėti? Niekuo. Salė bejėgė pakreipti įvykius. Nėra kur dingti, tik stebėti paaukotą arba pasiaukojusią jauną mergaitę, kurią pasiglemžia liepsna. Rankos atverstos delnais į viršų, kad nieko kito ji ir nesitikėjo. Tokia Dievo valia, jis siuntė jai balsus ir jis pasiėmė ją visą. Žana atleidžia žmonėms, paaukodama savo kūną, bet likdama ištikima ,,kitoniškumui”.
Šiandieniniame pasaulyje, kai tiek daug kalbame apie,,kitokius” žmones, jau lyg ir turime jiems atjautos, juos priimame. Bet ar padedame suprasti save ir aplinką? Koks nepatogus tas,,kitoks“, šiurpulį keliantis, girdintis balsus, pasiduodantis Dievo šauksmui, vykdantis misiją. Kaip mes galime suprasti balsus, kurių negirdime? Jei su mumis nekalba, vadinasi, ir su nieku kitu turi ne kalbėti. Kitaip tai – nenormalu ir privaloma sutvarkyti. Ar tikrai?
Gyvename visuomenėje, kurioje nejprasta rodyti jausmus. Gilinimasis į savo žaizdas nėra savaiminis žmogaus tikslas. Tačiau tik pasiekę dugną pradedame dairytis, ką galima iškelti į paviršių, o kas neišdrįsta įbristi į širdgėlos šaltinį, pasinerti į juodą jo gelmę, tas niekada nesužinos, kas maitina to šaltinio vandenį. Tamsioje gelmėje galima įžiūrėti spingsinčių monetų, įmestų tų, kurie turėjo norų, ir pasinaudoti jomis, kad sugalvotume savo norus.